13. Krepšinio akademija „Saulė“ ir buvusi Šiaulių televizorių gamykla „Tauras“

Apie pastatą

Didžiulis kvartalas pasakoja primirštą 50 metų Šiaulių televizorių gamyklos epopėją: čia pagaminti pirmieji lietuviški nespalvoti ir vėliau spalvoti „Tauro“ televizoriai, kilnojamosios televizijos stotys „Magnolija“, visam pasauliui filmavusios 1980-ųjų Vasaros olimpines žaidynes.

Didžiausia miesto įmonė pike turėjo net 8000 darbuotojų, keliolika gamybinių cechų, leido savo laikraštį, išlaikė bendrabučius, polikliniką, kolektyvinius sodus, stadioną, poilsio namus Palangoje. Tiek televizorių gamyklos, tiek vieni svarbiausių Lietuvos pramoninės architektūros pastatų apskritai buvo suprojektuoti renesansinio tipo inovatoriaus, architekto Raimundo Arno Dineikos.

Projektuodamas dešimtis didžiulių kompleksų visoje Sovietų Sąjungoje, R. A. Dineika sukūrė didelių pramoninių kompleksų teoriją, kurią pritaikė Šiaulių televizorių gamykloje. Remdamasis skirtingais objektų masteliais ir jų vieta erdvėje, pastatų plokštumų ir dalių kompozicija, paviršiais R. A. Dineika transformavo niūrų, griežtą, brutalų fabriko įvaizdį į gyvą, stebinantį, laiką pralenkusį kompleksą.

Viską karūnuoja televizorių gamyklos sporto salė „Tauras“, kuri oficialiai su Maskva derinta visai ne kaip salė, o kaip įrengimų sandėlis Nr. 7. Iš vienos pusės – tai daug istorijų savyje talpinanti ir dešimtmečiais buvusi moderniausia miesto sporto salė, iš pradžių paskirta rankininkams, o vėliau vienam stipriausių Lietuvos krepšinio klubų „Šiauliai“. Iš kitos – tai unikali, monumentali skulptūra gamyklinių pastatų fone. Didžiausios įdomybės laukia viduje. Turėsite galimybę iš arti pamatyti didžiulę ,,antikinę“ dalininko Vytauto Tribandžio freską, o didžiausia intriga taps kelionė ant pastato lubų. Tipinėmis priemonėmis, bet labai netipiniu būdu architektas arkinius gelžbetoninius karkasus ne tik pavertė stoglangiais, bet ir paslėpė po dailylentėmis, suteikdamas jiems trikampių formą.

Kas žino, kokių dar paslapčių, istorijų ir meno savyje slepia „Tauras“?