Architektė Rūta Stuopelienė: „Svarbiausia architektūroje – jausmas“

Nenumaldomai artėja išskirtinis renginys Šiauliuose – atviros architektūros savaitgalis „Pastatai kalba. Šiauliai“. Iki jo likus savaitei miestas savo gyventojams ir svečiams pasirodo naujomis, dar nematytomis spalvomis ir rakursais. Apie tai plačiau pasakoja architektė, ilgametė Šiaulių miesto gyventoja Rūta Stuopelienė.

Kokia yra Jūsų asmeninė sąsaja su Šiaulių miestu ir jo architektūra?
Per tiek metų teko daug čia nuveikti. Pačioje savo karjeros pradžioje daugiausiai dirbau rajonuose – teko pabuvoti Joniškyje, Telšiuose, Kuršėnuose, Akmenėje, Mažeikiuose.

Ar daug teko prisiliesti prie architektūros ir miesto planavimo?
Nemėgau tuometinio tarybinio miesto planavimo – tai buvo dėžučių dėliojimas. Išspausti kažką didesnio tais laikais buvo žygdarbis. Kūrybinės laisvės nebuvo tiek daug, kiek dabar. Dabar vykstant pro Vilniaus rajonus (Žirmūnus, Pašilaičius) pasidaro liūdna, o jie tarybiniais laikais laimėjo apdovanojimus.
Jei pavažinėtumėte po Šiaulių gyvenamuosius rajonus, pastebėtumėte, kad jie iš esmės vienodi. Galbūt ir buvo bandyta juos šiek tiek pakeisti apdailos fragmentais, kad skirtųsi vienas nuo kito. Tai buvo toks pat žmonių ir bet kokios jų būties niveliavimas. Įsivaizduokite – parduotuvėse baldai, interjero komplektai buvo vienodi. Atsimenu, kaip atvyko mano draugai danai, apsilankė pas mus ir pas kitus draugus, ir stebėjosi, kad baldai ir išplanavimai identiški. Jie buvo pasimetę ir klausė: „Ar pas jus visur vienodas apstatymas?“. Tiek aš, tiek kiti troškome iš viso šito išsiveržti, pabėgti, ištrūkti.

Ar įžvelgiate tam tikras filosofines Šiaulių architektūros tendencijas bėgant laikui?
Šiauliai savo laiku buvo labai gražus miestas. Tarpukario Lietuvoje jis buvo antras po Kauno. Kaip ir visi lietuviski miestai, Šiauliai buvo labai žydiškas. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo labai daug mūrinės architektūros. Tuo laiku susiformavo mūrinis Šiaulių miestas. Jis turėjo aiškiai išreikštus ir suformuotus gatvių erdvinius koridorius, buvo parinktas geras mastelis, Šiauliai turėjo senamiestį, nors sovietmečiu tai buvo neigiama. Net ir dabar Šiauliai turi renesansinę katedrą – nepaprastai gražią ir vienintelę Lietuvoje. Dažnai miestelėnai nesupranta, kad čia ir yra senamiestis, tereikia jį išlaikyti, atkurti visus „išmuštus dantis“, atkurti erdvinę struktūrą – jausmą. Svarbiausia architektūroje yra jausmas, o ne sukurti senovinę architektūrą.

Jūsų supratimu, apie architektūrą kalbėtis būtina per jausminę prizmę?
Architektūra formuoja žmogų – ar jis bus agresyvus, ar geras. Mano įsitikinimu, architektūra prisideda prie asmenybės formavimo. Nežinau, ar yra atlikta kažkokių mokslinių tyrimų šia tema.
2003 metais Kėdainiuose projektavau Saulės gimnazijos, esančios pačiame centre, pritaikymą, restauraciją, rekonstravimą. Ji sudaryta iš XVI, XVII ir XIX a. pastatų komplekso. Ten uždengėme vidinį kiemą. Ši mokykla ir sprendimas buvo skandalingas, neįvertinau kai kurių istorinių faktų, padariau jaunatviškų klaidų: nuėmėme autentišką tinką, bet atradome ir nemažai architektūrinių detalių, be kurių būtume nepamatę istorijos. Tai buvo pamoka. Jei neturi šalia mokytojo, mokytis turi pats. Tas pastatas tapo vienu iš europinių pritaikymo pavyzdžių.
Po keleto metų nusprendžiau nuvykti į tą mokyklą. Vaikštau, joje, mane pradeda sekti įvairaus amžiaus vaikai ir klausinėja: “Teta, ką jūs čia darote?”. Atsakiau, kad atėjau pasižiūrėti, kokia ta jų mokykla. Vaikai man atsakė, kad jie labai myli savo mokyklą, nes ji jiems labai graži. Nuėjus į kitas mokyklas neišgirsite nieko panašaus. Net vaikai nesąmoningai suvokia, kad Saulės gimnazija turi erdvinę kokybę. Turi būti teisinga erdvė, teisingoje vietoje – tik tuomet gausis sąskambis.
Tas pats galioja ir mieste. Tas, kas išdaužyta, to, ko nėra – visa tai galima atkurti, atstatyti, tai, kas buvo XIX a. atkurti šiuolaikinėmis formomis. Negalima ignoruoti istorinių faktų – gerai, jei išeina juos pritaikyti. Nepaisant to, jausmas architektūroje yra svarbesnis. Tarp naujovių ir istorijos turi išlikti pagarba. Nauja ir sena privalo sutarti. Tik esant pagarbai atsiras perpektyva miestui.

Ar turite mėgstamiausią vietą ir pastatą Šiauliuose?
Nors Šiauliuose gyvenau daug metų, atskleisiu, kad ne taip labai jį mylėjau. Mieliau dirbau mažesniuose miesteliuose. Meilė Šiaulių miestui atsirado pradėjus daryti pėsčiųjų gatvę. Man mieliausias vaizdas – Varpo ir Vilniaus gatvių sankryža. Šita vieta yra mylimiausia ir artimiausia širdžiai.

Kokia architektūra yra vertinga? Kas yra kultūrinė vertė? Kokia jos nauda miestui ir jo gyventojams?
Lietuvoje yra talentingų architektų, kurie sukūrė talentingas Europoje esančių pastatų kopijas. Gera architektūra moko. Nežinau, kaip olandai ar danai sugeba sukurti vis kažką naujo. O mes vis dar prisibijome, neturime tiek lėšų. Nepaisant to, Vilniuje ir Kaune jau yra pavyzdžių. Kaunas dabar labai atsigavęs, atrodo kad atstatomas toks Kaunas, koks buvo iki karo. Ir vaikščiojant jausmas visai kitoks. Manau, kad prie tų projektų dirba 90 proc. kauniečių. Ir ta meilė jaučiama miestui suteikia jausmą architektūrai.
Mes, esantys Šiauliuose, galime kuo geriau prisitaikyti prie šios vietos. Darbų esama tikrai neblogų, jie, žinoma, nedideli, bet turi potencialo.

Kodėl edukacija apie architektūrą svarbi žmogui, visuomenei?
Architektūra – mūsų kultūros dalis. Kaip reikia žinoti teatro aktorius ir bent retkarčiais apsilankyti teatre, taip pat yra ir architektūros, ir bet kokio kito kultūrinio reiškinio atveju. Tai – žmogaus išsilavinimo ir kultūros dalis.

Šiemet Šiauliuose vyks atviros architektūros savaitgalis, kurio metu bus atverta 15 įvairių miesto pastatų. Panašu, kad mieste tokio pobūdžio renginio, skirto miestiečiams ir miesto svečiams, kurio pagrindinė tema būtų architektūra, dar nėra buvę. Kokia Jūsų nuomonė į tokią iniciatyvą?
Manau, kad tai puiki iniciatyva. Žmonės pamatys, ką veikia architektai, kiek daug įdėta pastangų. Reikėjo anuomet įdėti daug darbo, kad pavyktų padaryti tą mažą stiklinį stogelį. Kartais susimąstau, kodėl, pavyzdžiui, Olandijoje vaikai žino architektus ir vertingus pastatus, nes juos moko to mokyklose, ir kodėl to nėra Lietuvoje?