14. Klaipėdos dramos teatras

Apie pastatą

Yra pastatų, kurie tiesiog stovi, bet yra ir pastatų, kurie gyvena. Klaipėdos dramos teatras būtent vienas iš tokių. Tai aktorius, turintis daugybę kaukių, pasitinkantis klasicistine ramybe, ekspresionistine įtampa ir šaltu modernizmo šešėliu.

Šis kaukių kolekcionierius gimė iš nedidelės medinės komedijų trobelės pelkėje prie Dangės žiočių. Po Didžiojo miesto gaisro iškilo naujas mūras. Vėliau nusipirkęs miestas jį rekonstravo neoklasicistiniu stiliumi: papuošė didingomis kolonomis, rizalitu ir bareljefu frontone. Tuo metu atlikti architektūriniai ir puošybiniai elementai nedaug pakitę išliko iki šių dienų. Teatro pastatas kiekvieną laikotarpį pasipildė vis nauja emocine kauke.

Bėgantis laikas ir žmonės prisidėjo prie teatro architektūrinės kaukių istorijos. Kadaise architektai uždarė teatrą nuo išorinio pasaulio. Vėliau Stanislovas Lukšas, Saulius Manomaitis ir Kristina Jurkutė jį atvėrė – leido įeiti šviesai, garsui, žmogui. Jie neskubėjo griauti, o kalbėjosi su tuo, kas buvo sukurta iki jų.

Ir vis dėlto teatras liko savimi. Net kai fasadai tylėjo, o scenos šnabždėjo. Net kai griuvo sienos, dvasia liko gyva – tai pojūtis, kad čia viskas įmanoma.

Šis pastatas kalba ne tik apie architektūrą ar jos kaukes. Jis kalba apie išlikimą. Apie tai, kaip keistis, bet neprarasti savo tapatybės.

Ateikit pažinti teatro pastatų kaukių.