Architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė: paveldas – tikrų tikriausia kultūrinių nuorodų sistema

Architektūros istorikė bei Kauno kultūros sostinės modernizmo programos kuratorė Viltė Migonytė-Petrulienė Druskininkus visada laikė savo antraisiais namais. Šis ryšys su miestu taip pat tapo pirmąja paskata domėtis kurortų architektūra, pavirtusia monografija „Weekendų miestai ir priemiesčiai“, dėmesį sutelkiančia į modernių kurortų tarpukario Lietuvoje kūrimo(si) procesus, rašoma pranešime žiniasklaidai, kuriame pokalbis su Vilte apie Druskininkų vietos dvasią ir nuolatines jos transformacijas.

– Į kurortus žiūrite ne tik per architektūrinę, bet ir antropologinę prizmę. Ką tarpukario kurortai gali padėti mums suprasti apie to meto visuomenę? Ir ką apie mus pasakoja dabartinės poilsiavietės?

– Kalbant apie Lietuvos kurortus tarpukariu svarbu akcentuoti, kokiomis aplinkybėmis buvo plėtojamas šis reiškinys. Po Pirmojo pasaulinio karo nualintoje šalyje reikėjo spręsti kur kas aktualesnius, su socialine gerove susijusius, klausimus nei rūpintis pramogavimo tradicijų atkūrimu. Vienas iš sveikatos prevencijos būdų – atrasti vietas, kuriose galėtų gydytis karo invalidai ar sergantys tuberkulioze ir kitomis ligomis.

– Tiesa, po Kurortų įstatymo priėmimo (1932 m.), atsiranda naujos šio fenomeno reikšmės, pradeda megztis kurortų tinklas. Ryškėjant modernios valstybės kūrimo linijai, joje stiprėja ir šių teritorijų vaidmuo, pirmiausia per egzistuojančią valstybės politiką. Į kurortus žvelgiama ne kaip į atsitiktinį, o planingą reiškinio vystymą, į darbininką – kaip į poilsio teisę turintį žmogų, o į valstybėje gyvenančius žmones – kaip į visuomenę, turinčią ekonominį potencialą. 1919 m. Tarptautinės darbo organizacijos ratifikuota konvencija dėl 48 valandų darbo savaitės žymi svarbų urbanistinio gyvenimo pokytį. Darbininko laisvalaikio įteisinimas pamažu tampa „moraline valstybės pareiga“. Taigi, „modernus kurortas“ įkūnijo 20 amžiaus pradžios gyvenimo transformacijas, buvo ieškoma naujų gyvenimo mieste modelių, kurie užtikrintų socialinį stabilumą.

Šias ir kitas nuorodas galima pastebėti tyrinėjant istorinę kurortų architektūrą. Paveldas yra tikrų tikriausia kultūrinių nuorodų sistema, atspindinti ne tik valstybės, bet ir visuomenės lūkesčius. Tikiu, kad panašiai galėtumėme vertinti ir dabartinių poilsiaviečių aplinką, o per ją analizuoti ir kurortautojų elgsenos modelius. Nesu antropologė, tačiau peršasi nuojauta, kad ypač didelių skirtumų nerastumėme – turiu omenyje poilsio veiklų įvairovę ir poilsiautojų kategorijas, pagal socialinę, turtinę padėtį ar individualius poreikius.

Man galbūt aktualiau, kokį vaidmenį šiandien vaidina ir toliau vaidins istorinė praeitis, koks bus jos indėlis transformuojant kurortinę aplinką, tame tarpe ir architektūrą – ar ieškosime ten įkvėpimo, ar kursime naujus, apjungiančius, o ne disonuojančius sprendimus? Iki šiol matome ir tokių, ir tokių pavyzdžių. Nesu ir verslininkė, bet tikiu, kad ekonominį variklį kurortuose galima užkurti iš istorinės praeities išteklių, ypač konstruojant pasakojimą, reklamos žinutę, naujoje statyboje darniai ir jautriai integruojant šiuolaikinius mūsų poilsiavimo poreikius.

– Vienas iš pagrindinių kurorto užmojų – kurti už kasdienybės ribų esančią utopiją. Kokios strategijos šiam tikslui pasiekti buvo pasitelkiamos tarpukario Lietuvoje?

– Tarpukariu ypatingai aktyviai vykdyta kurortinė propaganda, virtusi savotišku viliojimo menu. Pirmiausiai, skambiai rašyta apie naujų vilų, modernių sanatorijų statybas, investicijas ir įrengimus, nepamirštant ir iškilmingų naujų objektų atidarymų ar juose dalyvavusių žymių svečių sąrašų. Šioje kategorijoje pastebimi ir kiti kurortų infrastruktūros laimėjimai – gatvių, parkų tvarkybos darbai, persirengimo kabinų pliažuose, gatvių apšvietimo įrengimas ir kt.

Žinoma, pasitelktas ir emocinis pasakojimas, interviu su garsesniais žmonėmis, kurį keliaujantys kultūrininkai ar žurnalistai pateikdavo kaip tikrą gardėsį, vaizdžiai aprašydami kurortinės aplinkos ir laiko joje privalumus kūnams ir sieloms. Neapsieita ir be didaktinių žinučių, nurodančių kaip „teisingai“ ilsėtis, mėgautis saulės voniomis ar maudytis, o taip pat ir tuometinių apkalbų. Pikantiškoms aktualijoms buvo skirti specializuoti kurortiniai leidiniai, pavyzdžiui, Palangos publikai leistas „Pliažas“.

Taip pat, reklama. Geltonuosiuose puslapiuose skelbtas vasarojimo vietų sąrašas, meniu restoranuose, renginių programa kurhauzuose ir, žinoma, reklamuotos vakarietiškos prekės – kremai, pliažo drabužiai, odekolonai, konjakas, cigarai, šokoladas ir kt.

Galiausiai – kurortinio turinio ir teigiamų patirčių kūrimas. Ypač nuo 20 amžiaus 4 dešimtmečio pradžios, net ir gydomuosiuose kurortuose padaugėjo pramoginių veiklų, o pramoginiuose – gydomųjų. Statyti kino teatrai, įvairūs paviljonai, veikė fotoateljė, kioskuose prekiauta vaisvandeniais, rūkyta žuvimi, saldėsiais, organizuoti orkestro koncertai, sportinės pramogos, įvairios relaksacijos procedūros: gydomųjų žolelių, pašiltinto jūros vandens vonios ir kt.

– Savo monografiją „Weekend‘ų miestai“ pradedate Paulio Valery citata: „Pasakyk man, ar neteko vaikštinėjant po miestą pastebėti, kad vieni trobesiai nebylūs, kiti – kalba, o treti – net dainuoja?“. Vis dėlto, kartais nebylius pastatus pirma reikia prakalbinti, tam, kad jie uždainuotų – šiame kontekste atrodo reikšmingas jūsų „Kaunas 2022“ projektas „Klostės“. Galbūt galėtumėte plačiau pakomentuoti jo idėją bei įgyvendinimą?

– Su miestu, jo paveldu ar lankytinomis vietomis paprastai susipažįstame turizmo giduose ar iš oficialiųjų miesto pasakojimų, kurie neretai būna oficioziniai, fasadiniai, gražūs ir didingi. Tačiau kaip pažinti, ypač trumpo vizito metu ar atvykus iš kito pasaulio krašto, vietą, jos žmones, suvokti paveldo vertę jiems ir išsivežti ar susiformuoti subjektyvų, autentišką ir tikrą patyrimą? Tikėdama Kauno tarpukario modernizmo paveldo reikšmingumu vietos bendruomenei ir jų istorijų svarba šiuolaikiniam miesto identitetui, kviečiau prestižinės Aosdána premijos laureatę, airių menininkę Aideen Barry patyrinėti šį sluoksnį ir pristatyti jį čia gyvenančių žmonių akimis. Pasakojimo protagonistu tapo 20 amžiaus pirmosios pusės Kauno architektūra, liudijanti ir optimistines nuotaikas, ir idėjų sudėtingumą bei skirtingus pastatų, visuomenės likimus.

Menininkė, projektui įgyvendinti pasirinkusi ilgametražio filmo formatą, subūrė daugiau kaip 500 žmonių – kūrėjų komandą, t.y.: virš 60 aktorių, dar tiek pat filmavimo padėjėjų ir rekvizito gamintojų, 70 stop kadro animacijos kūrėjų, kelis šimtus kituose filmo procesuose dalyvavusių kauniečių. Du metus trukęs kūrybinis kelias buvo tiek pat svarbus, kaip ir rezultatas – 67 minutės magiškos kelionės po miesto istorijos sluoksnius.

Pirmame filmo kūrimo etape vyko kūrybinių rašymo dirbtuvių ciklas, vedamas rašytojos Sandros Bernotaitės. Proceso metu dalyviai ne tik mokėsi rašymo meno, bet ir identifikavo svarbiausias miesto kolektyvinėje sąmonėje esančias vietas, dalinosi savo istorijomis, unikaliais patyrimais ir konstravo atskiras pasakojimo detales, iš kurių buvo kuriamas filmo scenarijus. Antrajame etape vyko pasirengimas siužeto novelių ekranizavimui. Kurti filmo dekoracijas ir tuo pačiu mokytis šio meno specifikos kartu su dailininke Paulina Ružauskaite buvo kviečiami moksleiviai. Tuo pat metu, mokyklose Aideen vedė stop kadro animacijos dirbtuves, pasakojo vaikams apie šios technikos galimybes ir praktiškai išmėgino šį metodą.

Nespalvotą nebylų filmą kūrėja pavadino „Klostėmis“. Tai tarsi nuoroda į laiką, kuris neretai būna labai lankstus, kaip audeklas, o dėsningumai – pasikartoja; taip pat jis reiškia architektūrinį tropą – tarpukario modernizmo architektūroje pasikartojančius elementus.

Manau, kad filmas, spėjęs apkeliauti daugiau kaip dešimt tarptautinių filmų festivalių, yra geras bendradarbiavimo tarp menininkų ir vietos gyventojų pavyzdys, įrodęs, kad apie architektūrą ir miesto istoriją galima kalbėti įtaigiai, įtraukiai ir aktualiai. Vietos bendruomenės dalyvavimas projektui suteikė savitumo jausmą ir, tikiu, pažadino didesnį smalsumą savo aplinkai bei jautrumą kitam.

– Viename interviu minėjote, kad vaikystė Druskininkuose paskatino domėtis kurortų architektūra – kaip pasikeitė miestas bei jūsų santykis su juo, iš poilsiautojos tapus tyrėja?

– Druskininkuose niekad nebuvau poilsiautoja, nes ten visuomet buvo mano antrieji namai, tačiau asmeninis santykis nesutrukdė pastebėti pokyčius. Manau, kad juos matė ir jautė visi, ypač vietos gyventojai. Labai nelengvas buvo pirmasis ir antrasis Nepriklausomybės dešimtmetis. Sanatorijos ištuštėjo, kol, galiausiai, vienas po kito dygo pastatai-vaiduokliai. Kurortas vangiai stojosi ant kojų, konsultuotasi ir su tarptautiniais ekspertais (1992 m.), kokia linkme turėtų būti vystomos rekreacinės veiklos. Tiesa, jų išvados, bent jau teoriniame lygmenyje, atsispindėjo 1999–2006 m. Druskininkų miesto bendrajame plane. Praktikoje, siekiant ekonominio stabilumo ir sprendžiant finansinius investicinius, įrangos ir paslaugų paskirstymo bei modernizavimo, ne tik svečių, bet ir miestiečių gyvenimo kokybės gerinimo ir kitus klausimus, ši vizija, mano supratimu, liko paraštėse. Ne visus sprendimus būtų galima vertinti kritiškai, kitiems galima rasti šiokį tokį pateisinimą, tretiems – reikėtų palinkėti nebūti pakartotiems.

– Kuo iš kitų jūsų tyrinėtų kurortų išsiskiria Druskininkai? Kaip apibūdintumėte miesto genius loci?

– Tyrinėjau tarpukario Lietuvos kurortus, o Druskininkai tuo metu buvo lenkiškas kraštas. Vis tik, kaip gydomoji vietovė miestas pradėtas kurti dar 19 amžiuje, Carinės Rusijos valdymo metu, todėl daugiausiai panašumų atrastumėme Birštono kurorte. Iki Pirmojo pasaulinio karo Druskininkuose jau veikė būtiniausios gydymo įstaigos su pakankamai išplėtota rekreacine aptarnavimo sfera. Po 1884 m. gaisro jau buvo spėta atstatyti didesnius mūrinius gydyklos korpusus, Ratnyčėlės krantus jungė tiltas, sparčiai kilo vilos ir naujos tipologijos pastatai: kurhauzai, restoranai, pavėsinės, apžvalgos aikštelės, praturtinusios ir paįvairinusios kurorto erdvę. Išskirtinis šio Druskininkų miesto formavimosi etapo architektūros savitumas – menančios ampyro stilių bei „šveicariško stiliaus“ medinės vilos, kurių statybos komponavimo principai ir dekoro pobūdis išliko toks pats ir tarpukariu. Tai asimetriški tūriai, pagyvinti įvairių formų bokšteliais, erkeriais, mansardų frontonai puošti lenktais ir sunertais elementais. Taigi, kaip Birštone ar Palangoje, o taip pat ir daugelyje Baltijos jūros regiono kurortų, vietos dvasią čia kūrė daugiausiai medinė, mažaaukštė kurortinė architektūra, gamtiniai parametrai, gydomieji ištekliai ir tipinis vasarotojams siūlomų veiklų spektras, apimantis tiek sveikatinimą, tiek ir pramogavimą.

– Esate prisidėjusi prie leidyklos „Lapas“ leidžiamų įvairiems Lietuvos miestams skirtų architektūros gidų – jei turėtumėte galimybę tokį gidą sudaryti apie Druskininkus, į kokius pastatus atkreiptumėte skaitytojų dėmesį?

– Papasakoti tikrai būtų ką. Kurorte išliko nemažai charakteringų ir istoriškai reikšmingų pastatų, statytų 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje. Pirmiausiai, norėtųsi atkreipti dėmesį į kurortinę praeitį liudijančias istorines vilas, tokias kaip „Radium“, „Imperial“, (dab. sanatorijos „Dainava“ komplekso dalis), „Maurė“ („Mauritanika“), „Linksma“ (dab. Druskininkų miesto muziejus), taip pat senąsias gydyklas, kolonadą, viešbutį „Central“ (dab. Best Western Central Hotel), kompozitoriaus ir tapytojo M. K. Čiurlionio namą (dab. jo vardo muziejus) ir kt. Tiek kurortinių veiklų kontekste, tiek miesto planavimo prasme, svarbus ir ne kartą plėstas bei pertvarkytas Karolio Dineikos fizinės kultūros parkas.

Sovietmečiu, aktyviai plėtojant sąjunginio kurorto galimybes, Druskininkuose atsirado ir labai skulptūriškų objektų, kaip, pavyzdžiui, Romualdo ir Aušros Šilinskų suprojektuotos Fizioterapijos gydyklos ir buv. sanatorija „Pušynas“. Verta atkreipti dėmesį ir į Vilniaus alėjoje esančią dailininko Jono Arčikausko fontanų–žibintų kompoziciją, įkvėptą rytietiškos filosofijos. Šio meninio projekto sumanytojas ir užsakovas dar sovietmečiu (1987 m.) buvo vykdomojo komiteto pirmininkas, architektas Mickevičius, kurį laiką domėjęsis vakarietiškomis urbanistinėmis–landšaftinėmis tendencijomis. Iniciatorius nestoko sumanumo ir nepabūgo vietinės valdžios cenzūros. Sovietmečiu analogų neturėjusi kompozicija buvo priimta, nepakeista ir vertinta.

Žinoma, aptarti reikėtų ir nepatogaus palikimo potencialą ir metamorfozę Druskininkuose. Turiu mintyje tebestovinčias, rekonstruotas ar naujai pritaikytas monolitines sanatorijas ir jų kompleksus („Eglė“, „Nemunas“, „Lietuva“, minėtos Fizioterapijos gydyklos ir kt.) bei jų interjeruose išlikusius meno kūrinius.

Atraskite architektūrą, kviečiančią atsikvėpti, rugsėjo 9–10 dienomis vyksiančio „Pastatai kalba. Druskininkai“ renginio metu. Projektą pristato „Architektūros fondas“, organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.