Architektas Edgaras Neniškis: „Ateities architektūra bus tokia, kokie būsime mes“

Atviros architektūros savaitgaliui „Pastatai kalba“ į Druskininkus atvykstant jau šį savaitgalį, pristatome paskutinį interviu pokalbių serijoje apie kurorto pastatus su architektais bei architektūros tyrėjais. Šįkart susitinkame su „arches“ studijos partneriu, architektu bei VGTU architektūros profesoriumi Edgaru Neniškiu, Druskininkuose prisidėjusiu prie miego sutrikimams gydyti skirto „sapnuojančio“ „Amberton Green SPA” viešbučio projekto, apdovanoto tarptautiniame tvarios architektūros konkurse „Sustainability in Architecture Construction and Design in Baltics 2022“. Pokalbis, keliaudamas per Druskininkų pušynus, atveda prie transformacijų, buvusį jūros dugną paverčiančių įkvėpimu keramikos dirbiniams, bandymo pastatą skaityti kaip tekstą bei iš lėto gimstančių architektūros ateičių. 

Amberton SPA projekto aprašyme pažymite, kad jums buvo itin svarbu išlaikyti istorinį Druskininkų vilų mastelį. Kiek reikšminga architektui susipažinti su vietiniu kontekstu ir nuo jo atsispirti savo projektuose?

Čia, aišku, labai lengva įjungti dėstytojo režimą ir sakyti, jog kiekvienas turi analizuoti aplinką, nes architektas yra atsakingas ne vien už pastatą, vieną elementą, bet už visą jo sisteminį kontekstą. Šis momentas yra gana jautrus ir žinau, jog taip pat yra tikinčių, kad tu, kaip architektas, tiesiog turi dirbti savo darbą ir niekas tavęs čia riboti neturėtų – tai tavo idėja, tu kuri pastatą nelyg skulptūrą, tai tavo autorinis darbas. Mano asmeninė pozicija vis dėlto linksta prie glaudaus sąryšio su kontekstu – savo praktikoje propaguoju sinergetinės architektūros filosofiją. Kažkada manęs paklausė, kokie vertybiniai dalykai man svarbiausi, kaip apibrėžčiau tai, kuo tikiu savo profesinėje veikloje. Susikonstravau sau tokį sakinį, kad kuriu ne pastatą, o gyvenamąją aplinką. Tuo viskas ir pasakyta, nes jei tu kuri ne tik pastatą, tuomet yra svarbūs visi sprendiniai, kuriuos tu turi galią daryti, jie turi būti ryšyje su kontekstu, net ir jį keisdami. Juk mūsų degimo procesas, kurį vadiname gyvenimu, vyksta visur – biure, pliaže, parke, gatvėje – todėl žmogaus gyvenamosios aplinkos čia nereikėtų sutapatinti vien su daugiabučiais ar gyvenamaisiais namais.

Aplinka yra svarbi ir todėl, kad, surprise surprise, ji taip pat padeda sukurti unikalesnį objektą. Pradėdamas dirbti galvoje gali turėti savo viziją – „va, šiąnakt susapnavau ir dabar statysiu namą-spurgą!”. O tuomet pradedi kurti, gilintis, žiūrėti į superpozicijas ir mega tinklus, kontekstus, istorijas, padavimus, visą semantiką ir sociologiją, vertinti geografiją ir istoriją, ir atsiranda labai daug papildomų dedamųjų, kurios pradeda tą tavo spurgą pjaustyti – taip netinka, nes, tarkim, ten bėga vanduo, pučia vėjas, šviečia saulė, šalimais kažkas augo ar stovėjo medinis namas, sukūrę savitą vietos aurą. Iš maksimalaus kiekio nervinių impulsų formuojasi sinergetinis organizmas, aplinkoje įrašytas ansamblis, arba, kitaip, pakeista aplinka, kurioje ir gyvuoja konkretus objektas. Bet jis visuomet yra tos aplinkos paveiktas ir tą aplinką veikia pats, tai fizikos dėsniai, juk veiksmas visada lygus atoveiksmiui. Mėgstu cituoti Nyčę, jis sakė, kad svarbu žinoti „kodėl“, o tuomet į klausimą „kaip“ visada pavyks atsakyti. Todėl, kaip architektas, pirmiausia turiu sau atsakyti „kodėl“, o tik tuomet pradėti ieškoti techninių sprendimų.

Galbūt galėtumėte plačiau pakomentuoti, kaip šis įvietinimo procesas vyko Druskininkuose?

Matydama tą pastatą, tokį gargarą, turbūt galvotumėte „Kur gi tos vilos? Kokias nesąmones jis čia šneka?“, bet, pradėjus gilintis į tai, kaip jis sudėtas, atsektumėte ir medinės Druskininkų architektūros įtakas. Vientisas pastato kompleksas sudarytas iš menamų korpusų, kurie savo dydžiu atitinka aplinkinių vilų dydį. Iš esmės šio pastato vienu ypu niekaip nepamatysi, nes jis sąmoningai yra sulaužytas taip, kad apžvelgtum tik tam tikrus, vizualiai mažesnius, jo elementus. Vėlgi, pastatus mes suvokiame ne iš maketo ar drono, mes vaikščiojame aplink juos ir juos vartojame. Aplinką matuojame žmogaus masteliu, mes matome ją iš savo 1.8 m ar 1.55 m aukščio ir, jei nesi kažkoks specializuotas freak‘as, kuris ieškos, kaip prasibrauti per dilgeles tam, kad pamatytų netikėtų rakursų, viešbutis bus matomas iš tam tikrų „mamutų takų“ perspektyvos – konkrečių apžvalgos taškų, kuriančių aliuziją į medines vilas.

Su pastato kontekstu taip pat siejasi ir jo medžiagiškumas. Druskininkuose tam tikru metu prasidėjo medinės Zakopanės stiliaus bumas, tapęs miesto architektūros dominante. Todėl medis, su savo logika bei struktūra, lėmė ir architektūros charakterį bei formas, jų detalių aštrumą. Patys pirmi mūsų eskizai irgi buvo su raštuotomis medinėmis konstrukcijomis – galvojom gan tiesmukai, „imsim ir pridarysim ažūrinių raštų“. Bet tai banaloka – epocha jau kita ir šie ženklai neturi būti tik postmodernistinis, tiesmukas istorinių detalių kartojimas, o veikiau aplinkos interpretavimas ir savotiškas perkūrimas. Mes ir ėjome būtent tuo keliu, bandydami medines detales paversti ne tik dekoru, bet ir panaudoti jas tiesioginei funkcijai. Baudrillard sakė: „Pats gražiausia dizaino kūrinys man yra automobilio vidaus degimo variklis“. Jo, žinoma, klausė „Ką čia šneki? Kodėl? Juk tai kažkokia atsitiktinumų raizgalynė“. Bet, kai apie tai pagalvoji, ten nieko nereikalingo nėra – išimk žarnelę, išimk filtrą ir variklis neveiks. Nesvarbu, BMW ar Mercedes, jie skiriasi tik savo skardomis, bet viduje jų variklis, jų estetinė širdis, viena. Taip tai, kas yra būtina, tampa gražu, o tam tikras makiažas tik prisideda prie stipresnių istorijų kūrimo.

Architektūra irgi yra istorijų pasakojimas tik jis, tas tekstas, jo raidės, yra kitokios, spausdintos ne ant popieriaus, o erdvėje. Taigi tos medinės konstrukcijos atsirado kaip priemonė žmonėms suteiki privatumo, formuoti balkonus, kad jie galėtų išeiti į lauką, bet likti nematomais. Medis taip pat turėjo būti liečiamas, prieinamas, taktiliškas. Tu turėjai suprasti, kad esi ne kažkokioje betoninėje poilsiavietėje, o kurorte, kad aplinkui pušynai, kad šios pušys pasiaukojo ir tapo viešbučio konstrukcijomis, o dabar tu gali paliesti jas ir jų sakų ašaras. Pagal savo funkciją jos yra labai išplonintos, o medinių konstrukcijų plonumas irgi šiek tiek koreliuoja su ažūriniais raštais senuosiuose nameliuose. Taigi, galime sakyti, kad priežastimi buvo medinės Zakopanės stiliaus vilos, o pasekme tapo šis architektūrinis sprendimas.

Apie architektūrą dažnai galvojama kaip apie vien materialią dimensiją turinčią discipliną, bet jūsų praktikoje daug dėmesio skiriama ir nematerialioms pastatų savybėms, kaip šviesai ar garsui. Kodėl svarbu įtraukti jusles galvojant apie pastatus bei kaip tai atliepia jūsų projektas, skirtas miego sutrikimų gydymui?

Atsakymas turbūt iš dalies yra ir pirmojo klausimo tąsa – mes kuriame žmogaus gyvenamąją aplinką, o žmogus savo aplinkoje orientuojasi naudodamasis juslėmis. Todėl kyla klausimas, ką reikia sustiprinti, koks mūsų uždavinys – vienuose objektuose reikės daugiau ramybės, kituose judesio. Na, tarkim, bažnyčia. Uždavinys labai aiškus, o geriausi tokios architektūros pavyzdžiai, jų kvapas, šviesa ir t.t., prives prie tam tikros emocinės egzaltacijos ir, gali priešintis kiek nori, bet vis tiek atsiklaupsi. Garantuotai. Suvulgarinsiu, bet iš dalies mes esame elektrocheminių reakcijų junginiai, todėl didžiąją dalį mūsų pojūčių galima kontroliuoti. Atitinkamų aspektų stiprinimas padeda suformuoti norimą rezultatą ir, kuo daugiau pojūčių įtraukiama, tuo įtikinamesnis jis yra.

Natūralu, kad, kai esi profesionalas, tu matai kiekvieną varžtą ir moki tą pastatą skaityti. Bet didžioji dalis žmonių jį vertins tik per savo pojūčius – erdvė juos arba erzins, arba jie jos nepastebės. Kaip su tais sporto varžybų teisėjais – jei teisėjo nesimato, jis geras, reiškia, kad negadina žaidimo. Paradoksalu, bet pastatas, kurio nepastebi jame gyvendamas, kuris tau nekliūna ir yra pilnai įrašytas į savo aplinką, yra pats geriausias. Emocijos, kurias jis tau kelia, yra neutralios ir kiekvieną kartą jį pamačius nesukyla tavo adrenalino lygiai. Net ir teigimas adrenalinas gali išmušti saugiklius, nes per laiką nuo jo tiesiog pavargsti.

Dėl to pojūčių kontroliavimas tapo labai svarbia priemone kuriant miego sutrikimų gydymo centrą. Šiek tiek priešistorės: pradžioje galvojome apie šį sklypą gan standartiškai – graži vieta, geras susisiekimas, tikriausiai bus viešbutis. Juk ko reikia atvažiuojančiam į Druskininkus? Kažkur skaniai pavalgyti, mineralinio vandens, nes tai yra tam tikras šio kurorto įspaudas, ir tuomet dar kažkur pernakvoti. Tai Druskininkų šventoji trejybė. Bet, pradėjus gilintis į aplinką atsiranda gerokai daugiau dedamųjų – pradėjome diskutuoti, kas aktualu visuomenei, ypatingai tokiam žmonių spektrui, kurie vartoja Druskininkus kaip gydomąjį kurortą. Bevystydami šią mintį sužinojome, kad antra pagal žalą ekonomikai liga, pasirodo, yra nemiga, kuri, žinoma, dažniausiai kankina pačius veikliausius, einančius atsakingas pareigas, tuos, kurie patiria pastovų stresą. Galvojome, kaip sukurti kitokią jausminę aplinką, kurioje jie galėtų išjungti tą mygtuką ir bent kelioms dienoms patekti į sapno būseną.

Turbūt visi žinome, koks jausmas aplanko vos nubudus. Būtent tai ir tapo bene svarbiausiu projekto leitmotyvu, kuriant emocinį viešbučio pasakojimą. Patekęs į patalpas lankytojas turėtų pasijausti kaip tose keliolikoje sekundžių, kuriose esi tarp šio ir kito pasaulio, kai iki galo nežinai kas ir kur tu. Tai tapo stipriu akstinu nulėmusiu šviesotamsos, medžiagų bei paviršių pasirinkimus. Daug kur pastate taip pat naudojome keramiką, kaip nuorodą į tai, jog Dzūkija yra buvusios jūros dugnas. Juk visi tie miškeliai – tai mirusios kopos. Jei atkreipsite dėmesį, taip pat pastebėsite, kad kai kuriuose numeriuose galima rasti keletą skirtingų sienų atspalvių, tamsėjančių į kambario gilumą bei naudojamas paros ritmą imituojantis apšvietimas. Nors kartais šių detalių ir neužfiksuoja mūsų žvilgsnis, visos jos mus stipriai veikia.

Interviu buvęs vyriausiasis Druskininkų miesto architektas Algimantas Mačiulis prasitarė, kad kreivai žiūri į interjero dizainerio specialybę, nes interjerą visuomet laikė neatsiejama pastato dalimi, kurią pats ir kurdavo. Turint omenyje, jog jūsų studija projektavo ir pastato vidų, ir išorę, galbūt galėtumėte pakomentuoti, koks yra jų santykis bei ar sutinkate su Mačiulio mintimis, kad šie elementai – nedalomi?

Žinoma! Miesto kūrimas turi baigtis peleninės dizainu. Viskas pasaulyje turi tamprius ryšius ir neįsivaizduoju, kaip įmanoma tik sugalvoti namo „sukirpimą“ ir tuo baigti žmogaus palydėjimą. Gali skambėti keistai, bet, jei mes norime kurti žmogaus aplinką, ji negali turėti ribų. Tu išties neturi jausti diskomforto ar šoko būdamas prie pastato, ar būdamas jo viduje. Turi jaustis esantis toje pačioje paradigmoje ir intuityviai suprasti, kaip į jį patekti bei kaip juo naudotis. Galima brėžti paralelę tarp namų ir dabartinių iPhone‘s – ar kada vartėte jų instrukcijas? O jei trumpai, tai Mačiulio mintims pritariu, nes pastatas yra tik dalis to kūrinio, kurį stengiamės įgyvendinti.

Tvarumas – gan slidi sąvoka, neretai atsidurianti ir ant greenwashing (liet. žaliasis smegenų plovimas) ribos. Amberton projektas buvo apdovanotas už tvarų požiūrį ne tik į pastato koncepciją bet ir statybų procesą bei technologiją. Kaip jūs apibrėžtumėte, ką architektūroje šiandien turėtų reikšti tvarumas bei ar manote, kad ši sąvoka jau tapo bendro architektūrinio diskurso dalimi Lietuvoje?

Tvarumas yra neišvengiamybė, kurią mūsų, kaip žmogaus aplinkos kūrėjų, smegenys tiesiog turi įsisavinti. Tvarumas neturi būti fetišu, o veikiau norma, apie kurią nėra ko ir diskutuoti, jis turi tapti vienuoliktuoju Dievo įsakymu. Yra toks dalykas, kaip valstybės architektūros politika – Lietuva nėra jos pasitvirtinusi, o štai pas danus prieš maždaug dvidešimt metų architektūros politikos šūkis buvo tvarumas. Dabar ten veikianti politika vadovaujasi paradigma „Put people first“ (liet. „Žmonės pirmiausia“) ir joje nėra nei žodžio apie rūpinimąsi tvarumu. Maždaug: „Mes tai jau išmokome ir pilnai įsisavinome prieš du dešimtmečius, tai jau tapo mūsų Maslow poreikių piramidės baze“.

Tvarumas pas mus, deja, vis dar yra siekiamybė. Turime dar daug ko išmokti, o šie perėjimai visada sukelia papildomo streso. Pastatų tvarumas vėlgi yra ne kokie trys dėmenys, tai nėra tik šiltas, gerai vėdinamas ir pigią energiją naudojantis namas. Tai, dar kartą, visa aplinka. Tu turi trumpiausiu keliu nueiti prie funkcijos ir turėti optimalią vidaus struktūrą, nes bet koks kliuvinys sukelia tam tikrą neigiamą drugelio efektą. Dažnai tvarumo diskursas yra supaprastinamas ar eliminuojami svarbūs jo dėmenys, o juk didžiąją dalį tvarumo aspektų sudaro būtent mūsų sociumas – kol pati visuomenė negyvens tvariai, tol nieko nebus. Pastatas taps iš tikro tvarus tik tada, kai stovės tvariame mieste.

Grįžtant prie Amberton – šis pastatas tvariau prijungtas prie komunikacinių tinklų, jame naudojami alternatyvios energijos šaltiniai bei iš atsinaujinančių žaliavų pagamintos medinės konstrukcijos, o apdailos medžiagos specialiai parinktos tokios, kad tauriai sentų ir net truputį apsibraižius neatrodytų prastai. Už visų šių priemonių yra ir tam tikra ekonominė logika, nes šį pastatą tiesiog pigiau eksploatuoti – pavyzdžiui, naudojant geoterminę energiją, vasarą nekainuoja baseino šildymas. Labai gerai, kai sutampa ir malonumas, ir nauda, ir dar papildomai gauni karmos taškų.

Esate ne tik praktikuojantis architektas, bet ir dėstytojas – ką jums svarbu perduoti jaunajai architektų kartai bei kokių kartų skirtumų pastebite su jais dirbdamas?

Natūralu, kad kartų skirtumai egzistuoja, nes aplinka, kurioje augome mes, ir ta, kurioje auga naujosios kartos, ženkliai skiriasi. Atsimenu, kad jaunystėje turėdavau savo guru ir juos visaip kaip sekdavau, neretai atmesdamas kitus požiūrius, jie darė man labai stiprią įtaką. O dabar studentai ar praktikantai dažniausiai žino vien tik objektą. Nebe herojai svarbu, o sukurtas produktas. Tai jau visai kitokios vertybės.

Jei taip banaliai, tai kiekviena karta nori perduoti savo žinias. Mes turime formuoti savo gyvenamąją aplinką, o vienas to juk nepadarys. Bet dirbdamas, lygiai kaip augindamas vaikus, turi rodyti pavyzdį. Jei liepi vaikui „skaityk knygą“, o pats nueini žiūrėti teliko, jis pradės klausti – „Palauk, kodėl aš turiu skaityti, jei pats neskaitai, jei pas tave ant stalelio nėra knygų?“. Tas pats ir pradėjus aiškinti susiformavusiai asmenybei ,,žiūrėk, atkreipk dėmesį į tokias urbanistines ar architektūrines paradigmas bei vertybes“ negalint parodyti kaip pats tai išbandei ir kaip tai veikia realybėje. Asmeninė praktika padeda žodžius paversti svariais argumentais.

Amberton interjero pristatyme rašote, kad „Nemiga mus kankina, verčia jaustis nepatogiai, tačiau ja galima pasidalinti su sapnuojančiu viešbučiu ir taip, bent trumpam, panirti į gydančius sielą ir kūną sapnus (nebūtinai architektūrinius)“. Smalsu, kokius sapnus apie ateities architektūrą sapnuojate jūs?

Čia toks labai „kodėl“, o ne „kaip“ klausimas, į kurį gali būti sudėtinga atsakyti trumpai. Bet, paprastai tariant, ateities architektūra bus tokia, kokie būsime mes. Taip buvo nuo urvų laikų, nuo pirmojo architekto-urvo dizainerio iki pat dabar. Architektūros modelis visada seka bendrą mūsų vystymąsį nors, žinoma, egzistuoja ir tam tikras abipusis ryšys tarp architektūros ir visuomenės – tu, kaip architektas, tikrai turi galios sukelti riaušes, ar bent jau prielaidas tam tikram mentalitetui atsirasti, pavyzdžiui neįvertinęs žmonių orumo projektuodamas gyvenamąjį rajoną.

Tarkim, kad ir besikeičianti transporto logika ar tai, kad mūsų visuomenė sensta, tikrai keis mūsų miestų audinį. Po pandemijos atsirado naujas tipologinis dalykas kaip Zoom kambarėliai, nes kiek gi gali ten zoom‘inti toj savo vonioj. Šito niekaip negalėjom numatyti anksčiau. Prieš keletą metų skaičiaus straipsnį, kuriame Amerikos darbo rinkos analitikai teigė, kad po dvidešimties metų neliks 85 procentų mums šiuo metu žinomų profesijų, o likusieji galės dirbti iš namų, todėl biurai, tie vergių Izaurų fabrikėliai, taps niekam nebereikalingi. Pandemija vis dėlto parodė, kad nors pirmus mėnesius su darbu iš namų viskas išties ėjosi puikiai, bet, staiga, dėl socializacijos trūkumo, žmonės pradėjo reikalauti galimybės sugrįžti į savo vergų galeras.

Matyt vienas iš svarbiausių architektūrai įtaką darančių veiksnių yra technologinė raida. Bet, kaip taisyklė, atsiradus didesnei technologinei laisvei, žmonės nuliūsta ir atsiranda poreikis susigalvoti naujas žaidimo taisykles, kad tas laisves būtų galima kaip nors apčiuopti. Tomis taisyklėmis ir tampa visuomenės sanklodos modelis – pavyzdžiui, ar pagal mūsų sutartas žaidimo taisykles mūsų miestus gal formuoti savavališkai išaugę medžiai, ar viskas juose turi vykti atvirkščiai. Bet, iš esmės, norint suprasti kokia bus ateities architektūra, reikia skaityti kriminalines, politines, kultūrines laikraščių skiltis, skaityti knygutes, domėtis psichologija ir žiūrėti, iš kur pučia vėjas. Kokie būsime mes, tokia bus ir mūsų architektūra.